Skaudžiausia aliejaus istorija dažniausiai atrodo taip: žmogus nusiperka tikrai gerą butelį alyvuogių aliejaus, pastato jį gražiai šalia viryklės (atrodo jaukiai, gal net stilingai), taupo ypatingoms progoms (per brangus naudoti daug ir dažnai).
Bet. Aliejus yra šviežias produktas, beveik kaip sultys, ir su juo reikia elgtis atitinkamai. Trys jo priešai: šviesa, šiluma ir oras.
Butelis stovi prie viryklės
Suprantu, kodėl taip daroma: aliejus reikalingas gaminant, tad logiška laikyti jį po ranka. Bet vieta šalia viryklės yra karščiausia visoje virtuvėje. Kiekvieną kartą kepant orkaitėje ar ant ugnies butelis šyla, atvėsta, vėl šyla. Tokia temperatūrų kaita aliejų sendina greičiau nei bet kas kita.
Geriausia vieta – uždara spintelė toliau nuo viryklės ar radiatoriaus. Ten, kur pastoviai vėsu, apie 14–20 °C. Šaldytuvo nereikia: ten aliejus sudrumstėja ir sutirštėja.
Aliejus gyvena šviesoje
Skaidrus butelis ant palangės ar atviros lentynos atrodo jaukiai. Deja, šviesa, ypač saulės, naikina tai, kas alyvuogių aliejuje yra vertingiausia. Procesas tylus: aliejus neapkarsta per naktį, jis tiesiog kas savaitę tampa truputį blankesnis, kol vieną dieną nebelieka to, kas jame buvo geriausia.
Todėl geri gamintojai pilsto aliejų į tamsaus stiklo butelius arba skardines. Tavo darbas – tos apsaugos nesugadinti: laikyk butelį tamsioje spintelėje, o jei aliejus skaidrioje taroje, bent jau kuo toliau nuo lango.
Perkamas per didelis butelis
Penkių litrų bakelis už gerą kainą vilioja, žinau. Bet paskaičiuokime. Atidarius tarą, į vidų patenka oras ir oksidacija prasideda. Jei per mėnesį sunaudoji 200–300 ml, tas bakelis virtuvėje gyvens metus ir paskutiniai litrai bus jau visai kitas produktas nei pirmieji.
Mano taisyklė paprasta: tara turi būti tokio dydžio, kad ją ištuštintum per 1-2 mėnesius. Daugumai namų tai 500 ml arba 750 ml. Didelę tarą verta pirkti tik tada, jei aliejų iš karto išpilstai į mažesnius tamsius butelius, o likusią dalį sandariai uždarai ir laikai vėsiai.
Kamštis lieka atsuktas
Smulkmena, kuri padaro daugiau žalos, nei atrodo. Neužkimštas ar nesandariai uždarytas butelis visą laiką kvėpuoja: vyksta oksidacija, o kartu aliejus mielai sugeria ir virtuvės kvapus. Svogūnai, žuvis, vakarykštis troškinys – visa tai pamažu persikelia į aliejų.
Įprotis paprastas: įpylei aliejaus ir iškart užsukai. Tik tiek.
Aliejus taupomas progoms
Klaida, kurią suprantu geriausiai, nes pati ją kažkada dariau. Gauni dovanų gražų butelį gero kokybiško alyvuogių aliejaus, pagalvoji, kad tokį naudoti reikia tik ypatingiems patiekalams (o tokių kasdien juk negamini), ir pastatai į spintelę laukti. O aliejus laukti nemoka. Jis, kitaip nei vynas, nebręsta, o tik sensta: skaniausias būna pirmaisiais mėnesiais po spaudimo, ir kiekviena diena spintelėje jį daro truputį prastesnį.
Atidarytą butelį geriausia sunaudoti per 1–2 mėnesius, neatidarytą – per metus nuo išpilstymo. Tad jei namuose stovi butelis, kuris laukia progos, štai Tau proga: šįvakar. Šilta duona, druska ir alyvuogių aliejus. Paprasta, greita ir gardu.
Kaip suprasti, kad jau per vėlu
Pasenusio aliejaus kvapas primena senus riešutus, aliejinius dažus ar kartoną, o skonis būna plokščias, riebus, be jokio šviežumo. Toks aliejus nenuodija, bet ir džiaugsmo nebeteikia. Panaudok jį keptuvei arba, dar geriau, atsisveikink ir atsidaryk šviežio alyvuogių aliejaus butelį. Gyvenimas per trumpas prastam aliejui.
